iškašėti

iškašė́ti, ìškaši, -ė́jo intr. 1. Š išdžiūti, sumenkti: Gyvoliai ant šiaudų iškašė́jo per žiemą, t. y. išdžiūvo J. Jei gyvulys iškašė́jęs, ne ką su juo nudirbsi Up. Iškašė́jęs, žilas, ir ką čia da kniūriji Krns. Iškašė́jęs, sudžiūvęs – nėr ko nė žiūrėti Ll. Atėjo išdžiūvęs, iškašė́jęs Rs. Šitas žmogus iškašė́jęs Vdk. Višta beperėdama iškašėjo Krkl. | refl.: Ligonis išsikašė́jęs, t. y. išsekusi mėsa ant žmogaus J. Mano vištytė visai išsikašėjusi Skr. Kaip matau, tu baisiai išsikašė́jai besirgdamas Rs. Tas jų senis išsikašė́jęs visai Jrb. 2. Kos151 išdžiūti, suvysti: Stuobrys jau iškašė́jęs besąs, tik dūlių krūva Vdk. Šis obuolys da n'išsikašėjęs Jrb. 3. refl. išalkti, peralkti: Prie darbo išsikašėjęs, gerai kirtau Skr. Nesiūlyk valgyt, teišsikašiẽ, pats paprašys paskui Skr. Jau tu iš tokios kelionės išsikašė́jai valgyt Jrb. Kad atvažiavo iš miško išsikašėjęs Brž. Išsikašėjo pilvas Slk. 4. refl. išsidėvėti, sudilti: Marškiniai visai išsikašė́ję, visai kai tik ant plauko laikos, kai vortinklys Jrb. \ kašėti; iškašėti; nukašėti